Anie anarchijos sūnų svorio metimas,

Amerikoj tėvui nesisekė. Kuria kalba tėvas ir motina kalbėdavo dvare, nežinau. Mykolas Krupavičius su Dr. Atsimenu, kaip mūsų pačių šuo, mano tampomas už ausų, įkando. Jam - ne. Girdžiau klijukais, o žiūrėk kokia didelė užaugo, išgyveno!

Žmonija užgimė laukinėje gamtoje ir jos gyvenimo ten istorija yra šimtus kartų ilgesnė, negu praleistoji tarp civilizacijos patogumų.

Žindymas yra pačios Motulės Gamtos jau seniai seniai išrastas ir milijonus metų tobulintas žinduolių jauniklių taip pat ir žmogaus maitinimo būdas, kuriuo jiems teikiamas kiekvienai rūšiai savas pats natūraliausias maistas — motinos pienas.

O kas galėtų būti geriau ar bent jam prilygti? Juk net ir suaugusiems žmonėms nepatariama valgyti tik konservus, juo labiau nuolat. Net ir šviežias gyvulių pienas žmogaus kūdikiui yra biologiškai svetimas savo sudėtimi, todėl gali pridaryti bėdų: sutrikdyti virškinimą ir medžiagų apykaitą organizme, alergizuoti.

Karvės piene tris kartus perdaug baltymų, bet trūksta arba visai nėra daugelio medžiagų, kurios būtinos mažo vaiko augimui ir vystymuisi bei atsparumui prieš ligas, nėra nei vienos iš tų gyvųjų motinos pieno ląstelių, kurios gali sunaikinti net ligas sukeliančias bakterijas. O žindymas kaip veiksmas yra svarbus normaliam vaiko psichikos vystymuisi ir labai naudingas mamos sveikatai: stabdo kraujavimą po gimdymo, gerokai sumažina osteoporozės ir krūties vėžio atsiradimo pavojų vėliau gyvenime.

Deja, tada, prieš tuos trisdešimt metų, kai medicinos dėstytojai mus dar studentus vedžiodavo po vaikų ligoninių palatas, ir paskui, pradėjęs dirbti vaikų gydytoju, mačiau beveik vien tik iš buteliuko mišiniais maitinamus kūdikius. Profesoriai ir docentai vienos kitos paskaitos pradžioje dviem sakiniais pagirdavo motinos pieną kaip geriausią maistą kūdikiams, ir iškart kalbą nukreipdavo anie anarchijos sūnų svorio metimas tikrovę — tik nedaugelis kūdikiu juo maitinami, nes dauguma motinų savo pieno turi per mažai, o ir tas pats greitai pasibaigiąs.

Ar moterys dvidešimtajame amžiuje sunkiau gyveno ir buvo mažiau pavalgiusios negu urviniais laikais? Kažin… Tikriausiai priežastys kitos.

Kad ir kokia išpuoselėta ir įvairiausias argumentais savo sistemos teisingumą pagrindžianti būtų bet kokio ugdymo sistema, žmogus visą gyvenimą išlieka ieškotoju ir savyje suranda vietos naujoms žinioms, kitokiam požiūriui. Tai, matyt, įrašyta žmogiškojoje prigimtyje.

Document Information

Tuometinė moksliška teorija per Sveikatos Apsaugos Ministerijos potvarkius liepė: kūdikį maitinti galima tik griežtai nustatytu laiku, kas keturias valandas, o per visą naktį jis ir mama privalą ilsėtis ir miegoti atskirai. Man, specialiai mokytam žmogui, tai iškėlė didelį galvosūkį. Dovydą mamytė sėkmingai žindė ištisus metus. Taip pat ir antrąjį mūsų berniuką, paskui dar ir dukrelę — ją net tris metus.

Kaip paprasta: tik klausyk savo vaiko, o ne ministro tvarkaraščių! Bet taip lengva buvo tik savam bute… Praktikos pradžioje — aisiais — aut. Ar nesijautėte kaip Don Kichotas, kovojantis su vėjo malūnais?

Mintis pakalbinti vaikų gydytoją Kazimierą Vitkauską kilo dar skaitant jo monografiją tuo pačiu pavadinimu. Pakerėta nuoširdaus atsidavimo savo sričiai, besąlygiško tikėjimo moterimi-mama, atkaklumo laikantis savosios krypties ir įtaigaus knygos stiliaus, mintyse brandinau planą susipažinti su šiuo žmogumi. Kaip čia yra, kad iškilus gydytojas už pastangas prikelti žindymą tėvynėje Amerikos lietuvių gydytojų sąjungos apdovanotas premija, o pačioje Lietuvoje retai kam žinomas? O nuostabi knyga, kurioje sudėta trisdešimties metų darbo patirtis, žinios iš specialių kursų bei seminarų užsienyje — retenybė, kuri turėtų sužavėti ne tik medikus, bet visus, kurie kaip nors prisideda prie vaikų auklėjimo. Taigi ilgai nedelsusi susisiekiu su gydytoju pediatru, tarptautinės Žindymo medicinos akademijos nariu ir užduodu klausimų, kurie padėtų gyvai atskleisti knygoje perteiktos informacijos esmę.

Nenuostabu, nes pagal tuometines taisykles žindymo pradžia buvo atidėliojama mažiausiai šešias valandas, o pagimdytą vakare leisdavo prie krūties tik kitą dieną, naujagimiai laikyti izoliuoti nuo mamų skirtingose palatose, nesulaukę nustatytų retų maitinimo valandų — girdyti iš buteliuko gliukoze arba mišiniu.

Bet kokie natūralaus maitinimo suvaržymai ir trukdymai paprastai veda į žindymo sutrikimus, spenelių skaudėjimą, krūtų guzus bei uždegimus ir… į tikrą ar įsivaizduojamą motinos pieno trūkumą. Laktaciją — motinos pieno gamybą — išgelbėti būtų galėjęs dažnas žindymas dieną ir naktį bent jau sugrįžus namo ir medikų pamokymai, kaip gerai kūdikį priglausti ir išlaikyti prie krūties. O juk tai buvo laikai, kai mamytės turėjo teisę į vaiko priežiūros atostogas iki trejų metų, su grįžimo į buvusį darbą garantija!

ojas svorio metimas kaip numesti svorio per 31 dieną

Deja, aisiais natūralaus maitinimo idėja jau merdėjo: bent iki keturių mėnesių amžiaus žindomų kūdikių Lietuvoje bebuvo likę tik 10 procentų, o dauguma nujunkyti nuo krūties per pirmąsias gyvenimo savaites. Buvau jaunas idealistas, įsivaizdavęs, jog privalau nuveikti kažką ypatingo, gero ne tik dėl savęs.

Žindymo propagavimas buvo savotiška rezistencija prieš okupantus. Kiekvieną mano pediatrinės apylinkės mamytę įtikinėjau žindyti, prašiau ir liepiau sovietijoje įsakymų labiau klausė. Bet aš buvau atkaklus. Net vežiodavausi į patronažus pas kūdikius svarstykles to daugiau niekas nedarė — kad jų mamos patikėtų, jog ir žindomas vaikas puikiausiai auga. Girdžiau klijukais, o žiūrėk kokia didelė užaugo, išgyveno!

Alessandro DAvenia - Dalykai Kurių Niekas Nežino PDF

O jos bendrakeleivė mokytoja, kuri nežindė pati, bet pirko pieną iš vietinių gyventojų stotyse, savo sūnelį kūdikėlį turėjo palikti pakelės kapelyje. Vėliau lygiai taip pat — žindymu — mano, tada dar būsimoji, uošvė išmaitino ir kitas tris jos dukreles dvi iš jų gimusias tremtyje, kur nebuvo nei šiuolaikinių patogumų, nei skanumynų pertekliauskuriomis visomis, dabar jau suaugusiomis mamomis džiaugiasi jų laimingi vaikai ir Pasaulis.

Kas ten kitaip negu Lietuvoje? Žinių išties pasitaikydavo pristigti. Tos, kurias gavau per medicinos studijas Universitete, buvo labai šykščios, netikros, iškreiptos. Viskas prasidėdavo savotiška tremtimi: tik iš tolo motinai parodžius naujagimį, juos abu išveždavo į skirtingas palatas ir leisdavo trumpam pasimatyti tik nustatytomis maitinimo valandomis. Tarsi kalėjime. Buvo mamyčių, verkiančių nuo spenelių žaizdų ir krūtų uždegimų, buvo neprivalgančių ir negreitai augančių kūdikių… Todėl reikėjo subtilesnio supratimo apie moters laktaciją ir kūdikio žindymo fiziologiją.

Iš kur gauti žinių? Jokio interneto tada dar nebuvo… Tačiau didžiosiose Vilniaus bibliotekose pasistengęs rasdavau šiek tiek pažangesnės rusiškos literatūros, tarp jos — ir užsienio mokslinius straipsnius referuojantį žurnalą. O kai grįžo išsvajotoji Lietuvos Nepriklausomybė ir griuvo sienos, skiriančios nuo Europos, ėmė rastis ir naujų, labai viliojančių, galimybių.

Bet aš… nemokėjau kalbų.

Mykolas Krupavičius, jo motina ir tėvas fotomontažas VI. Veiverių mokytojų seminarijos rūmai VII.

Tiesa, mokykloje būta prancūzų kalbos pamokų, bet ji man kažkodėl nelabai patiko ir beveik nieko atminty neužsiliko.

Todėl, jau keturiasdešimtmetis, skubiai ėmiausi mokytis pačios populiariausios tarptautinės kalbos, anglų: iš savo vaikų mokyklinių vadovėlių, bibliotekose persirašytų garso kasečių. Vėliau turėjau daug progų pasidžiaugti dėl šito savo ryžto! Į Londoną, miestą kurį buvau labiausiai svajojęs aplankyti.

Ten sužinojau daug naujo, vertingo ir įdomaus. O jeigu ko nepavykdavo gerai suprasti klausant paskaitas, galėjau pasitikslinti iš gausybės straipsnių ir naujausių to meto knygų, parsivežtų grįžtant namo.

Už kokius nuopelnus ten papuoliau? Sėkmė pastarajame, matyt, paliko neblogą įspūdį ir tautiečiams iš JAV, nes vėliau, kai m.

Tie dolerių buvo pačiu laiku, nes grįžęs iškart galėjau atsiskaityti su pinigų tai kelionei skolinusiais draugais.

Taigi vienas esminis skirtumas tuomet ir buvo tai, jog tos šalys buvo gerokai turtingesnės už mus… Ir gal todėl, o gal ir ne vien todėl — dosnesnės iš Lietuvos valdžios ar organizacijų nesu gavęs nieko … Pirmiausia todėl aš ir pamačiau Angliją, Škotiją, Ameriką… Vieną, Paryžių, Florenciją, Ženevą, Stambulą… Paprastai vykdavau į kokią nors Tarptautinę gydytojų konferenciją anie anarchijos sūnų svorio metimas Pasaulinį Kongresą.

Žinau tik, kad mano tėvas yra gimęs baudžiauninko šeimoje. Panaikinus baudžiavą, Krupavičiai, jau laisvi ūkininkai, gyveno Navininkų kaime, Krokialaukio par.

Apie savo tėvą nedaug teturiu žinių. Ar jis buvo išėjęs kokius nors mokslus, sunku dabar pasakyti. Motinos pasakojimu, jis mokėsi užsieny, gal Belgijoje.

Jis turėjęs filosofijos daktaro diplomą, kurio savo akimis nesu matęs. Kiek paūgėjęs ir pradėjęs orientuotis knygų lobyje, tarp turėtų šeimoje lenkiškų, rusiškų ir lietuviškų knygų suradau kelias knygas prancūzų kalba, kurių turinio neatsimenu, bet gerai atsimenu jų savininko parašą: Francois Krupaviczus. Tėvo, matyt, būta išsilavinusio žmogaus, nes jo knygyne suradau įvairaus mokslinio turinio prancūzų, lenkų ir rusų kalbomis knygų.

Kuo tėvas vertėsi Lietuvoje? Jis buvo aludaris ir spirito varyklų mechanikas. Motinos pasakojimu, tėvas tokią vietą turėjo Barbieriškio dvare, o vėliau Rudaminos parapijos Aštriojoje Kirsnoje.

Anų laikų sąlygomis darbas buvo gerai apmokamas. Be piniginio atlyginimo, dar gaudavo salyklo ir mielių. Tėvas mokėdavo sudaryti pinigo: pirkdavo liesas karves, jaučius, po to salyklu atšerdavo ir parduodavo mėsai. Sutaupytus pinigus skoinavo pažįstamiems, gidminėms. Daugiausia pinigų buvo paskoinęs savo giminei Judzentavičiui iš Balkūnų valsčiaus.

Tėvo idealas buvo turėti savo ūkį. Kada jo apskaičiavimu už sutaupytus pinigus jau buvo galima nupirkti ūkį, jis iš Barbieriškio tarnybos išėjo. Bet pasiskubino: pinigus skolindavo be jokių vekselių, todėl pavyko atgauti tik mažą skolos dalį, o iš savo giminės Judzentavičiaus nieko negavo. Išsinuomojo nedidelį 30 ha Ūtos majoratėlį, kurį turėjau laimės ir džiaugsmo išparceliuoti ir tuo būdu aprūpinti žeme mano tėvo kumetį Bubnį.

Kaip numesti svorio 14 dienų iššūkis valdytojas Ramzay prašė, kad mano tėvas leistų gyvenamose patalpose laikinai apsigyventi von Der Ley. Gyvenamas namas buvo didelis, vietos daug, todėl tėvas tą Ley priėmė, bet priėmė nelaimę ant savo galvos: po kurio laiko Ley tėvą išstūmė iš to majoratėlio.

Spėjama, kad Ramzay tik tuo tikslu ir buvo jį ten įsodinęs. Atsidūrus plikame lauke su menku pinigu kišenėje, kilo sunkus klausimas, kur apsistoti ir duonos pelnyti. Negalėčiau paaiškinti, kaip ir kokiu būdu tėvas atsirado Igliaukos parapijos Igliškėliuose. Ten iš Marčiaus Bauro išsinuomojo ketvirčio margo daržą, pasistatė namelius ir pradėjo verstis prekyba, nes minimoji vieta buvo prie didelio Marijampolės-Prienų vieškelio. Ten pirmiausia įsitaisė mažą krautuvėlę, o vėliau alinę karčiamą.

Tėvo karčiama, įvedus monopolį, buvo uždaryta, kaip ir visos panašios įstaigos. Tik po kurio laiko atitinkamų valdžios įstaigų Marijampolėje buvo pasiūlyta įsteigti užeigos namus Postojalyj dvor. Visa šita prekyba, reikia manyti, nebuvo pelninga, nes tėvas apsisprendė išvažiuoti į Ameriką.

Daug kas jį nuo to žygio atkalbinėjo, bet jis atkalbinėjimams nepasidavė argumentuodamas, kad, jei kaimo bernas, nemokėdamas nė skaityti, nė rašyti, po kiek metų iš Amerikos parsigabena kapitalo ir nusiperka ūkį, tai jis, mokytas žmogus, turėdamas gerą profesiją, Amerikoje lengvai prasigyvens ir sugrįžęs galės įsigyti seniai svajotą ūkį.

Jis užmiršo vieną mažą aplinkybę: bernai, kurie važiavo į Ameriką, buvo jauni vyrai, fiziškai pajėgūs. Amerikai fizinė jėga terūpėjo, o tėvui jau buvo daugiau kaip 50 metų.

svorio netekimas 1 savaitę greitai van barneveld svorio metimas

Amerikoj tėvui nesisekė. Ilgą laiką buvo bedarbis ir beduonis. Tik Čikagos lietuvis klebonas Kriaučiūnas, su tėvu geriau susipažinęs, iš pasigailėjimo davė bažnyčios tarno zakrastijono ar špitolninko vietą. Gavęs kambariuką ir menką atlyginimą, kiek atsiduso, bet paliktai šeimai nieko negalėjo atsiųsti.

Mirus geradariui kun. Kriaučiūnui, jo įpėdinis tėvą, kaip seną žmogų, pašalino iš darbo, bet ir vėl kažkoks kunigas jam padėjo: jį įpiršo į fabriką už šlavėją. Įvyko nelaimė: mašinos buvo sunkiai sužalotas. Kompensatos iš savininko negavo. Tada jį kaip invalidą priėmė Čikagos miesto prieglauda. Kiekvienas prieglaudos gyventojas turėjo dirbti tokį darbą, kurį galėjo atlikti. Mano tėvui ne kartą teko šluoti gatvę. Gatvė ir jo gyvenimą pribaigė: sunkvežimis jį mirtinai suvažinėjo.

Mykolas Krupavičius ATSIMINIMAI

Mirė jis tarp ir metų. Melanija, būdama 12 metų, išvyko Amerikon ir čia vėliau ištekėjo už Kazimiero Rugio. Mykolas Krupavičius gimė m.

Motina Rozalija Malinauskaitė, Barbieriškio miestelio ūkininkaitė. Apie Malinauskų kilmę žinių neturiu. Motinos tėvas man sakydavo, kad jis esąs amžinas dzūkas ir jo tėvai čia nuo amžių gyvenę. Motinos tėvas dar pats yra ėjęs baudžiauninko pareigas. Jį atsimenu gana gerai. Jis, Raulynas Malinauskas, buvo šviesus žmogus: mokėjo skaityti ir rašyti. Turėjo lietuviškų ir lenkiškų knygų. Tarp kitko jis turėjo Šventųjų Žyvatus, bene Valančiaus. Labai mėgau juos skaityti.

Tai buvo įvykių enciklopedija. Malinauskas gerai atsiminė baudžiavos laikus, metų sukilimą, į kurį jis buvęs dvarininkų įtrauktas ir vėliau pabėgęs. Gaila, kad iš tų atsiminimų aš nieko nesu užrašęs.

Panaikinus baudžiavą, jis gavo 30 margų ūkelį, kuris ligi kolchozų išliko Malinauskų giminės rankose. Išsivadavęs iš baudžiavos, jis, jau laisvas pilietis, buvo išrinktas pirmu Barbieriškio taikos teismo launinku, o paskui valsčiaus viršaičiu.

Vaitavo gana ilgai. Įgijo gerą vardą, bet vėliau pats iš tų pareigų pasitraukė. Gražiai sutvarkė savo ūkį.

kaip galima numesti svorį namuose tulsi sirupas svorio metimui

Į jo vietą buvo išrinktas jo sūnus Antanas. Kiek jis vaitavo, nežinau, tik žinau, kad jis, kaip ir daugelis Suvalkijos vaitų, pravaitavo 10 margų žemės ir, be to, savo įpėdiniui, mano pusbroliui Jonui Malinauskui, paliko nemaža skolos.

Mano motina buvo baigusi pradžios mokyklą. Buvo šviesi ir sumani moteris: manau, kad ji turėjo būti prasilavinusi, jei dvaro ponas o mano tėvas jau prie ponų priklausė ją vedė. Mano motina buvo jau antroji tėvo žmona. Motinos tėviškės tarpusavio kalba, kaip ir visų ano meto Barbieriškio gyventojų, buvo lenkiškai lietuviškas žargonas. Motinos tėvas ir jos brolis Antanas, ne kartą paklaustas kodėl šeimoje kalbasi lenkiškai ir ar jie esą lenkai, atsakydavo, kad jie esą dzūkai, lenkai nebuvę ir nesą.

Ta kalba kalbėdavo iš papratimo.

cinko riebalų degintojas geriausia riebalų netekimo procedūra

Esą, kai ateisianti lietuvių kalbos mada, jie kalbėsią tik lietuviškai. Teisybė, mano pusbrolio Jono Malinausko šeimoje neteko girdėti nė vieno lenkiško žodžio.

aktyvintos anglies svorio metimo rezultatai numesti svorio bonnyrebecca

Lygiai ir Malinauskų šeimos nariai, sūnūs ir dukterys Amerikoje, nuo pat išemigravimo laikų pasiliko gryni lietuviai. Kuria kalba tėvas ir motina kalbėdavo dvare, nežinau. Žinau tiek, kiek esu pats jau kritiškai patyręs: motina kalbėdavo visai gerai anų laikų lietuvių kalba, o lenkų kalbos tobulumo nebuvo pasiekusi. Ten vyravo barbieriškinė lenkų kalba. Su mumis, vaikais, nuo mažų dienų ji kalbėdavo tik lietuviškai.

Bet motina turėdavo didelio noro savo vaikus išmokyti ir lenkiškai. Motinos argumentas: kiekvienam žmogui naudinga mokėti kelias kalbas. Prievartos nenaudodavo.

Parašyti atsiliepimą

Retkarčiais kokį žodį ar sakinį pasakydavo lenkiškai, o mes anais laikais prie svetimų žmonių gėdindavomės nors ir vieną žodį lenkiškai pasakyti. Motina šalia lietuviškų poterių norėjo išmokyti ir lenkiškų poterių. Išsiprašiau mane atleisti nuo šios pareigos.

Šitaip pasibaigė mano lenkiškas kultūrinimas. Mano motina mirė metais po ketverių metų širdies ligos. Mirė Marijampolėje pas mano seserį Astrauskienę.

Nepaprastai džiaugėsi sulaukus Nepriklausomos Lietuvos. Visas savo maldas ji skyrė Dievui už Lietuvos laisvę ir laimę. Ji gyveno Nepriklausomybės pirmaisiais laikais, kada Lietuva buvo labai netvirta ir kada jai grėsė pavojai būti okupuotai.

Tėvas mirė sulaukęs 80 su viršum metų, o motina 63 ar 64 metų. Barbieriškis žinomas nuo 16 amžiaus pradžios. Ta vieta priklauso prie senesniųjų mūsų apgyventų vietų. Nors Barbieriškės ir nepriklausė prie didesnių miestelių, bet prieš Pirmą Pasaulinį karą buvo žinomas gyva prekyba.

Barbieriškis, kaip ir visi mūsų panemunės miesteliai, užima gražią vietą. Užsienio svečius, kuriuos buvo norima supažindinti su gražiomis Lietuvos vietomis, dažnai nuveždavo į Barbieriškį.

Lyg maži bunkeriai formuojasi grupelės, kad būtų galima apsiginti nuo drovumo, neleidžiančio būti pačiam savimi. Margarita būtų kišusi galvą į plastikinį maišą ir visas penkiolika minučių pralindėjusi ne­ matoma.

Merginų tualetas, prisodrintas kančios ir meilės šnabždesių, buvo pati tikriausia ir saugiausia vieta visoje mokykloje; gali sakyti, ką gal­ voji, pranešti tai kitiems ir nebūti atstumtas. Betgi visąlaik neprabūsi užsidariusi tualete. Išėjus jos akys susidūrė su dviem žydromis, veik baltomis akimis - žvaigždėmis žuvusios galaktikos.

Margarita kaip naktinio dangaus skraistės gobiamas jūrininkas nėrė į tas akis ir išvydo kažką, kas buvo panašu į ją. Julijus, nustebintas dviejų žalių, liūdnų žaizdų, irgi pažiūrėjo - tiek laiko, kiek reikia poetui, kad kiltų įkvė­ pimas.

Vyzdys į vyzdį, pojūtis toks, tarsi būtų stovima per plyšį nuo prarajos prieš pasiglemžiant svaiginančiam ir šventam kvaituliui. Kad nekristum, žvilgsnius reikėjo atitraukti. Anie anarchijos sūnų svorio metimas palaukė, kol jos rankos nu­ svirs visu ilgiu, ir išvydo gležnas, liaunas, lanksčias rankeles, sakytum, absoliutą, kurio jam reikėjo, tik nemokėjo ieškoti. Šast ir atėjo iš kito koridoriaus galo - nuogais pečiais, neginkluota. Pirmąkart gyvenime jį apėmė baimė: tai, ko geidė, gal net nežinodamas, ėmė ir pasirodė pačiu trapiausiu, koks tik jam regėtas, pavidalu.

Jis, nenugalimoji tamsos būtybė, paliktas grožėtis mažyčiu nereikšmingu jonvabaliuku, rėplinė- jančiu vasaros naktį. Koridoriai buvo pilni aukštaūgių vaikinų ir gražuolių merginų - jie sveikinosi, kai kurie stačiai glėbesčiavosi; per nudegusius veidus maža tegalėjai įžvelgti, kas yra tikra. Vienas aukštas, tvirtas šviesiaplaukis šypsodamasis ėjo prie Margaritos, stengėsi sugauti jos žvilgsnį.

Blog Navigation

Bet koridoriuje nė vieno nebuvo. Pirmamečiai daugiausia lindėjo kabinete kaip ėsti laukią paršiukai. Tokios vilioklės tai jau nepaliks, o ji niekada nepakils į grožio aukštumą - nebuvo net papėdėje. Ji tik nyki pirmokėlė, nesubrendusi ir nematoma, tesugebanti priversti kvatotis ir vaipytis. Ir betėvė. To būdvardžio griebdavosi kaip išsigelbėjimo inkaro, kartodavo jį tiek, kiek tik galėjo, nes moteriai žodžiai turi svorį, jie ne tokie lengvi kaip vyrams. Moteris žodžiais tiki, ypač kai juos taria vyras, tik jai.

Įėjo į klasę. Bendraklasiai atsisuko veik visi vienu sykiu, sužiuro. Margarita dėbsojo į balerinos batelių nosis, nuėjusi atsisėdo į vietą; pasiėmusi tvarkaraštį, pradėjo paišyti abstrakčias figūras. Niekas neužkabino, nors ji ir kaip geidė, kad prasižiotų, mat buvo tikra, kad savo kūnu šiek tiek erdvės užima, nėra bekūnė šmėkla. Dėmesį atkreipė tik viena mergiščia, apsupta besišnabždančios grupelės - Margarita nu­ girdo, nors ir dėjosi neklausanti.

Moterys girdi viską, tuo pat metu, balsus išskiria, ypač šlykščius. Mergiūkštė papliauškų būrio centre buvo išlaki, plati palaidinė pečių nedengė, ją juosė diržas, ryškinantis tobulą liemenį, iš kurio dygo dvi nedovanotinai ilgos kojos. Kaklą dabino lengvutis šalikėlis, šviesūs plaukai krito iki nugaros lyg šviesos kaskada, o žydros akys į dešinę ir į kairę laidė pasitikėjimą.

Tapatybę sau gali leisti tik gražuoliai. Kaip norėtųsi susidraugauti su ta mergina, bet Margarita susivėlino. Ir tikriausiai jokių vilčių nebėr - ji tokia liesa ir nerangi, balerinos bateliai neišvaizdūs, palaidinė siūta nežinia kieno, džinsai neišraiškingi.

Vaikinai visi stovėjo kampe, atrodė šlykštutėliai.

Kai kurių kojos il­ gos, liemuo trumpas, kiti dar ir kasdien nesiprausdavo, kai kurių veidai ir be barzdos, ir be spuogų - kaip ką tik baigę pradinę, tebevargstantys su daugybos lentele, bet atvilkti į pernelyg didžiulį pasaulį, sudarytą iš integralų ir išvestinių.

Šnekėjosi apie futbolą. Tai ir viskas - neat­ skiriama masė, maža tenutuokianti, kas jie, įsivaizduojantys, kad tai, kas aplinkui. Akimirką Margarita panoro būti vyru - tikrovės matytų trečdalį, jausmų būtų dešimtadalis, betgi reiktų žaisti futbolą, o šito ji negali net įsivaizduoti Vidury tokios daugybės žmonių buvo viena.

Būtų gerai apie ką nors pasišnekėjus - apie lakus, diržus ir batus, bet į galvą lindo tik gremėzdiška širdgėla. Margarita krūptelėjo ir nužvelgė veidą šalia, nesakydama nieko. Dėl kabių šypsena kone metalinė, bet ta mergužėlė šypsojosi ne tiek burna, kiek dviem apvaliom akim - mėlynu žibalu.

Raudonų vešlių suraitytų plaukų fontanas trykšta visom kryptim, kaip ant galvos sprogęs fejerverkas. Margarita neatsakė.

Marta dar labiau surimtėjo. Margarita pažiūrėjo jai į akis - geros, nors ir keistos.

Uploaded by

Marta, pabučiavusi ją į skruostą, atšlijo. Stvėrusi kuprinę, užėmė poziciją šalia Margaritos, kuri buvo atkirsta. Margarita prajuko. Blondinė ir jos draugės apstulbusios niekinamai tylėjo, vyrija nieko nepamatė.

Valandos slinko. Margarita vis pagalvodavo apie žydras, beveik baltas, ano vaikino akis ir pravirkdavo. Tos ašaros buvo kitokios - jos radosi iš tos sielos dalies, kuri, jei nekliudoma ir užlaikoma švari, ir dar jei jos klausomasi, išgelbsti. Bet užtat lenktyniaujama, kas greičiau nusibrauks ašaras. Jos - pra­ banga, kurią sau gali leisti tik silpnuoliai. Pasidygėjęs šyptelėjo ir išmoktai natūraliai sviedė ją į šiukšlių dėžę. Ištraukti piniginę pirmamečiui spūstyje prie išėjimo buvo presti­ žinis vienos rankos žaidimas - mankšta pereinant prie sudėtingesnio rankinių kraustymo.

Jis nevogė, tik drąsinosi. Šitam tereikėjo prieiti iš nugaros ir truktelti piniginę, kyšančią iš kelnių pažemintu liemeniu kišenytės.

Apsižvalgė - niekas nieko nematė. Dar neišėjęs užsidegė cigaretę. Atsirėmė į sieną prie paradinių durų, kasmet prieš prasidedant mokslo metams nubaltinamą, kad anie anarchijos sūnų svorio metimas nu­ trinti lyg katinai žyminčių teritoriją grafičių meistrų įrašai.

Šaltos akys naršė tarp mokinių, ieškodamos tų akių, kurios parodytų, kad kažkas yra pavogta ir nėra nė motais. Jo pažįstamas vaikėzas jau buvo atsirėmęs į tą pačią sieną, ranką su cigarete iškėlęs virš galvos, tokia nenatūrali poza reikalinga tam, kad išryškėtų valandų valandomis gimnastikos dailintas dvigalvis raumuo. Mergina braukė ranka per ilgus plaukus, kad juos suglostytų, bet iš tikrųjų ta pirštų trauka rodė nekantrų poreikį būti kažkieno pastebėtai.

Mokytojo galva nulenkta, dešine pašo retus plaukus, gainioja šešėlius, pernelyg neapčiuopiamus, kad sugraibytum pirštais. Julijus žmonių rankas ir judesius stebėdavo skrupulingai kaip mokslininkas.

charlene howard svorio kritimas zach bush svorio kritimas